E.Grėbliauskaitė: žmogui reikia duoti ne žuvį, o meškerę

http://www.DELFI.lt
2011 lapkričio 23 d. 18:40 

Keturių vaikų mama Eglė Grebliauskaitė veiklos stoka skųstis negalėtų. Šešerius metus užsienyje modeliu dirbusi moteris šiuo metu Vilniaus dailės akademijoje studijuoja tapybą.

Tarp jos karjeros pasiekimų verslo valdymo magistro diplomas, marketingo ir verslo plėtros procesų vadovės patirtis bei nuosavas verslas verslo konsultacijų įmonė Opportunity Development Institute.

Kad gyvenime būtų daugiau spalvų, Eglė ir dabar nevengia užlipti ant podiumo bei papozuoti žurnalams. Tačiau Eglės teigimu, gyvenimui daugiausiai laimės ir prasmės suteikia ne karjera ar pinigai, o pagalba kitiems.

– Neseniai demonstravote J. Statkevičiaus drabužių kolekciją? Ar seniai bendradarbiaujate su dizaineriu?

Su Juozu esame pažįstami dar nuo devyniasdešimtųjų. Nuo tada, kai jis, būdamas Vilniaus dailės akademijos studentu, jau kūrė kolekcijas, o aš, dar mokinukė, jau vaikščiojau podiumu. Draugiškus santykius palaikome iki šiol. Buvau pakviesta fotografuotis jo knygos Grožio kirtis iliustracijoms. Demonstruoju visas jo kolekcijas, išskyrus tas, kurios buvo pristatomos man besilaukiant. Džiaugiuosi, kad vis dar atitinku jo standartus. Patekti į jo rankas kiekvieno modelio svajonė ir dovana moteriai. Jis tiesiog genialus ir tuo viskas pasakyta.

– Kokioje paskutinėje fotosesijoje Jums teko dalyvauti?

Paskutinį kartą pozavau lapkričio mėnesio žurnalo Moteris numeriui. Buvo įdomu dalyvauti tokioje meninėje fotosesijoje, kurioje teko įkunyti aktorę Audrey Hepburn filme Pusryčiai pas Tifanį (Breakfast at Tiffanys).

– Nemažai laiko praleidote užsienyje. Kas jus privertė sugrįžti į Lietuvą?

Nors buvome neblogai įsitvirtinę ir užsienyje, kartu su vyru savo ateitį visada siejome tik su Lietuva. Nė minutės nesigailėjome šio savo sprendimo. Iniciatyviems, atsakomybę už savo gyvenimą prisiimantiems žmonėms, Lietuvoje yra daugybė neišnaudotų galimybių. Be abejo, neverta kažko tikėtis iš politikų ar aplinkos. Vienintelis kelias turėti gyvenimą, kokio trokštame, yra patiems jį susikurti.

– Prieš kurį laiką pradėjote bendradarbiauti su Pi BOX (pozityvių idėjų dėžutė), Airijoje įsikūrusiais pozityvių idėjų skleidėjais ir labdaros aktyvistais. Koks jūsų vaidmuo jų komandos veikloje?

Labai norime paskatinti ir palaikyti teigiamas iniciatyvas. Todėl palaikome išeivių iniciatyvą aktyviai organizuoti ir burti lietuvius, kur jie bebūtų. Šiuo metu PiBOX organizuoja projektą, kurio metu vaikų namų globotiniams bus pasiūlyta įvairios edukacinės veiklos bei kitokių naudingų praktinių užsiėmimų. Prisidėjome prie jų, kad galėtume pakviesti kiekvieną Lietuvos pilietį įdėti po kruopelę savęs. Jei kiekvienas iš mūsų atliktų bent po vieną konkretų veiksmą, nė nepastebėtume, kaip dėžutė pamažu taptų pilna ir galėtų pozityvumu pasidalinti su tais, ką šiandien reikia palaikyti ir paskatinti veikti.

– Koks pagrindinis projekto tikslas ir siekis?

Projekto tikslas parengti vaikus savarankiškam gyvenimui, už vaikų namų ribų. Manau, kad geriausia pagalba pagalba tapti savarankiškam nuo savo padėjėjų. Todėl duoti žmogui meškerę, o ne žuvį, mano nuomone, yra labai svarbu.
Ypatingai jaunam žmogui, kurio prieš akis dar laukia visas gyvenimas. Labai noriu prisidėti prie to, ką pati tikiuosi suteikti ir savo vaikams. Projektą laikysime sėkmingu, jei jis padės vaikų namų auklėtiniams susiorientuoti savyje ir gyvenime, nepasiklysti ir užimti aktyvią bei pozityvią poziciją.

– Verslas, tapyba, buvimas modeliu, o dabar ir labdaringa veikla Visa tai gan skirtingos veiklos rūšys. Ar jūsų nuomone, jas sieja bent viena bendra gija?

Iš tiesų tai skirtingos veiklos rūšys. Kiekviena iš jų kažkada buvo mano svajonė, kuri atrodė tolima ir nepasiekiama. Tai, kad jos tapo realybe, man pačiai įrodė, kad viskas pasiekiama. Tereikia užsispyrimo, atkaklaus darbo, o svarbiausia drąsos!

Nereikia galvoti apie tai, kad gali nepavykti. Reikia susikoncentruoti ties tuo, ką dar gali padaryti, kad pasiektum tai, apie ką svajoji. Todėl ši akcija man ir yra tokia artima. Norėčiau savo patirtį perduoti vaikams. Kažkada su kursioke sėdėjome operos ir baleto teatre ir ginčijomės, ar viskas įmanoma.

Aš, be abejo, aiškinau, kad viskas. O ji ir sako Balerina taigi netapsi. Ir ką jūs galvojate? Netrukus mano dukra Ona užsimanė lankyti baletą. Nuvedžiau ją į būrelį operos ir baleto teatre. Nusibosdavo kaskart jos laukti, todėl paklausiau, ar nėra grupės mamoms. Jie mane pakvietė lankyti baleto trenažą. Nepraėjo nė metai, o jau užvakar dalyvavau operoje Žydė. Ant operos ir baleto scenos! Tikra balerina netapau, bet taip netikėtai atsirasti ir jau po metų būti toje scenoje, sutikite, skamba nerealiai. Tačiau, pasirodo, ir tai įmanoma!

Originali straipsnio versija:

http://gyvenimas.delfi.lt/stories/egrebliauskaite-zmogui-reikia-duoti-ne-zuvi-o-meskere.d?id=52067089#

Advertisements